į pirmą puslapį

Švč. Mergelės Marijos vainikavimo iškilmės

Turinys



Solennitas Coronationis
Beatae Virginis Mariae Ad Praepositalem Palatini Trocensis Basilicam a temporibus Alexsandri Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae gratiis ac miraculis clara Icone…
Vilnae typis Universitatis S. J. 1719.
Lietuvos MAB L-18226

Lietuvos Globėja, melski už mus!

Aštuonias dienas trukusios iškilmės Švenčiausiosios Mergelės Marijos vanikavimo labai sename, nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Aleksandro laikų stebuklais garsėjančiame paveiksle Trakų palatinato parapijos bazilikoje, maloniai leidžiant mūsų Šventajam, maloningajam viešpačiui Klemensui XI, suteikiant visuotinius atlaidus. Pats Ekscelencija šviesusis, gerbiamasis Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, to paties Šv. Tėvo rūmų pralotas ir Šventojo Sosto asistentas, vainikavo tūkstantis septyni šimtai aštuonioliktais metais rugsėjo ketvirtą dieną (1718.IX.4) tryliktą sekmadienį po Sekminių, pasiruošus ir laimingai atšventus visai taip, kaip čia aprašyta.

Vilniuje, Jėzuitų Sp. 1719

 

Didesnei Dievo garbei ir pamaldžiam Dievo Motinos pagarbinimui šį trumpą pamaldų aprašymą leidžiame spausdinti.

Vyskupas Konstantinas

 

Prieš aprašant šias iškilmes dera ir svarbu platesniam šios šventės pažymėjimui pateikti šias pastabas:

1. Auksines karūnas iš Romos, iš specialaus šviesiojo kunigaikščio Sfortijos fondo, garbingoji Romos kapitula, aukščiausiajai visos Bažnyčios galvai sutikus, paprastai siunčia tiktai tiems Švč. Mergelės paveikslams, kuriuose pavaizduotas mažutis Viešpats Kristus su savo Švč. Motina ir kurie yra išgarsėję kaip labai seni, pasireiškę malonėmis ir stebuklais. Tas taip pat privalo būti, ir paprastai būna, daugelio prisiekusių liudininkų paliudijimais patvirtina.

2. Tie vainikavimų aktai būna leidžiami tiktai labai rimtiems, svarbiems Bažnyčios asmenims rūpinantis. Dažniausiai Apaštališkasis Sostas vainikavimo šventės dalyviams tikintiesiems, atgailaujantiems ir pamaldžiai besimeldžiantiems – visiems suteikia visuotinius atlaidus (t. y. visų nuodėmių atleidimą).

3. Šis labai garsus Lietuvos miesto Trakų Švč. Mergelės Marijos su mažuliu Jėzumi paveikslas jau beveik keturi šimtai metų kaip tenai garsėja stebuklais. Apie jį, be kitų rašytojų, rašo T/ėvas/ Kojelavičius savo „Įvairenybėse“ (Miscellanea), T. Gumpenbergas „Marijos Atlase“ ir geriausiai Simonas Mankevičius specialioje knygutėje, išleistoje 1645 metais (tūkstantis šeši šimtai keturiasdešimt penktaisiais metais).
Dabar pirmą kartą šis vainikų papuošalas yra gautas iš Vatikano, rūpinantis šviesiajam ir garbingajam Vilniaus vyskupui Konstantinui Kazimierui Bžostovskiui, tarpininkaujant savo, kaipo kardinolo, autoritetu jo Eminencijai maloniajam Lenkijos globėjui, šventosios Romos Bažnyčios kardinolui Albani. Karūnas atgabeno Lietuvos provincijos jėzuitas tėvas Aleksandras Savickis, būdamas tuo metu kaipo prokuratorius, savo provincijos reikalais šviesiojo Vilniaus vyskupo pasiųstas į Romą. Dabartinis malonusis ir šventasis mūsų valdovas Klemensas XI pritarė ir suteikė šiai vainikavimo šventei visuotinius atlaidus. Paveikslo malonių tikrumą prisiekę Romoje paliudijo daugiau kaip keturiasdešimt tuo metu Romoje buvusių pasitikėjimo vertų asmenų iš Lietuvos ir Lenkijos. Jau tas liudija gausias šio paveikslo malones ir naujų stebuklų buvimą, kad jam esant tokiame tolimame Lietuvos krašte, Romoje radosi taip daug pasitikėjimo vertų asmenų, kurie tuo pat metu vienu kartu prisiekę paliudijo Trakuose iš Švč. Motinos gautų malonių tikrumą.

4. Šviesusis vainikavimų prokuratorius ir vainikuotojas nereikalavo, kad šiose apeigose būtų ir pasaulietinės iškilmės, kad prie bažnyčios būtų suruoštas šaudymas iš patrankų, svaidomos ugnys (nors ir to netrūko), nei kad būtų keliamos puotos tarp savųjų su žaidimais ir šokiais. Jis reikalavo vidinio sielų papuošimo, žmonių pamaldumo, atsivertimo (atsikėlimo) iš nuodėmių, taip pat ir ypatingo Švč. Motinos pagarbinimo stebuklingajame paveiksle, dažnai sakant pamokslus, aiškinant tikėjimą, laiminant, nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro laikant pamaldas.

5. Šios vainikavimo apeigos vyko per visą oktavą (aštuonias dienas), esant nuostabiai giedram orui, kokio beveik niekada tuo metu šiuose kraštuose taip ilgai nebūdavo. Galbūt kad prieš tas iškilmes praūžė smarki audra ir, šviesiajam ganytojui įsakius melsti šiai šventei geresnio oro, netikėtai buvo nustojusi, o kitomis po vainikavimo šventės dienomis vėl prasidėjo. Beveik visa Lietuva tą iškilmėms prielankų orą palaikė stebuklingosios Švč. Marijos malone šioms iškilmėms iš visur prie jos suplaukiantiems žmonėms.

 

Į viršų

Prieš vainikavimo aktą

1. Į iškilmes buvo pakviesti visi tikintieji. Jos buvo paskelbtos per ištisus tris mėnesius skaitant šviesiojo Vilniaus vyskupo laiškus visose diecezijos parapijose. Todėl ir buvo į šias iškilmes susirinkę taip labai daug žmonių iš tolimiausių Lietuvos, Žemaitijos, Rusijos, Palenkės, Mozūrijos, net iš pačios Lenkijos ir Prūsijos kraštų. Gausios iš visokių parapijų įvairių draugijų procesijos atvyko su dosniomis ir pamaldžiomis Dievo Motinai sielomis.

2. Apie du mėnesius buvo puošiama bažnyčia. Pastarosiomis prieš šventę dienomis ji jau buvo puiki: visa išmušta šilkiniais audeklais, Damasko, Italijos, Persų, Atalų drobėmis karališka spindėjo. Tačiau ją visą nušvietė didysis altorius, kuriame visada buvo garbinamas stebuklingasis paveikslas. Jis buvo papuoštas dviem auksu ataustais audeklais, nuo paties stebuklingojo paveikslo nutiestais žemyn. Savo klostėmis didingai spindėdami jie visa nušvietė. Virš paties paveikslo kaip padangtė buvo pritaisyta karūna. Ji savo didumu, dailumu ir brangumu tuojau patraukdavo visų akis. Nuo jos leidosi žemyn minėti auksuoti audeklai. Prie paties karūnos kryžiaus vėl buvo įrenginys: iš tarp(o) debesų ėjo mirgantys auksiniai spinduliai, apšviesdami visą tą labai reto meno Švč. Mergelės paveikslą. Pagaliau visą altoriaus papuošimą baigė pačiame viršuje įtaisytas kitas įrenginys su taip gražiai iš debesų mirgančiais spinduliais, kad negalėjai suprasti – tikri jie ar sukurti. Tarp tų spindulių Šv. Dvasia balandžio pavidalu nešė žemyn ant Mergelės Marijos galvos labai brangiais akmenimis išdabintą, auksinę, panašią į ciesorių karūną. Ją kadaise Stebuklingajai M. Marijai buvo padovanojęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Leonas Sapiega. Jos kaina lengvai viršijo penkis šimtus (500) auksinių. Prie jos buvo įrašas iš Makabėjų knygos: „Ir atsiuntė auksinę karūną.“ Visą šitaip išpuoštą altorių paskui dar dengė padangtė iš panašių audeklų kaip tie, kuriais buvo išmušta bažnyčia: Damasko ir Persų darbo, įvairiais raštais išdabintų. Žemutinių altoriaus grožybių čia neišskaičiuosiu. Turėčiau plunksnai pridėti didesnę iškalbą, jei norėčiau aprašyti žvakidžių puošimą, gryno vaško žvakių gausybę kaip šiame didžiajame, taip visuose šios šventovės altoriuose ir šventoriuje įtaisytame tabernakule (apie jį bus toliau).

3. Atnaujintas stebuklingojo paveikslo rūbas. Jo auksas ir sidabras išdabintas deimantais ir kitokiais labai brangiais akmenimis, be tų, kurie jau buvo tenai. Tai Teresės iš Bžostovskių Oginskienės, Vitebsko kaštelionienės, tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tribunolo maršalo žmonos, fundacija. Tokių daiktų žinovų nuomone, rūbo vertė lengvai galėjo viršyti 40000 imperatoriškųjų pinigų. Karūnos, kurios gerbiamajai Romos kapitulai sutinkant papuoš Ją, taip gražiai ir brangiai padarytos, kad nė keturių tūkstančių (4000) imperatoriškųjų pinigų neužtektų.

4. Pastatyti penkeri triumfo vartai, pritaikius penkias lotyniško Švč. Marijos vardo MARIA raides. Kiekviena priderinta atskiriems vartams. Pirmoji įtaisyta vartuose, pastatytuose įvažiuojant į miestą Vilniaus keliu, beveik pačiame ežero krante, Vilniaus Šv. Dvasios domininkonų vienuolyno lėšomis ir pastangomis. Didingai išpuošti ir erdvūs, jie aiškiai skyrėsi iš visų kitų, patiekdami atvykstantiems pagarbinti pirmąją Marijos vardo raidę „M“.
Antrieji vartai pastatyti Trakų pranciškonų vienuolyno. Tie gražūs savo stiliumi, piešinių dailumu ir pritaikytų įrašų įvairumu. Šių vartų viršuje buvo antroji Marijos vardo raidė „A“, didelei žmonių pagarbai labai gražiai įtaisyta.
Tretieji vartai, Vilniaus magistrato parūpinti, savo viršuje iškėlę ne mažiau puošmenimis spindinčią raidę „R“, liudijo Vilniaus miesto religingumą ir tinkamą šios sostinės pagarbą dieviškajai Motinai.
Ketvirtieji vartai pastatyti Vilniaus jėzuitų akademinės kolegijos. Apie juos paskaityk platesnį bei naudingą aprašymą. Jie buvo trijų aukštų, maždaug trisdešimt keturių uolekčių (ulnų) aukščio.
Žemutinėje dalyje (apatiniame aukšte) tarp gražiai išpieštų kolonų stovėjo žymieji Lietuvos žmonės, jie kreipėsi Į Švč. Mergelę Mariją šv. Ildefonso žodžiais: „Karaliene mūsų Tėvynės/Kodėl jie nesuminėti?!“.
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas: nuo jo einančiame į paveikslą papieryj įrašyta: „Iš manęs pagrobta, Tau išsaugota.“ Paraštėje: Popiežius Martynas V draudęs Kulmo vyskupui pagal katalikų bažnyčios apeigas vainikuoti Vytautą karalium.
Į šią vietą atvyksta piligrimai. Prierašas: Vilniaus kolegijos tėvai jėzuitai pirmieji pradėjo ruošti iškilmingesnes pamaldas, su akademikų kolegija atvykdami iš Vilniaus į Trakus. Jų pavyzdžio paskatinti su jais pradėjo rinktis miesto liaudis ir ypatingieji asmenys.
Mikalojus Lancicijus pavaizduotas laikąs rankoje raštą – stebuklingojo paveikslo atsakymą. Jame parašyta: „Ko prašei, išmeldei.“ Paraštėje: Mikalojus Lancyckis, kitų vadinamas Lancicijus, per mūsų piligrimus Adomą Olorijų, arba Labędzkį, ir Mikalojų Koloževskį, kolegijos klausytoją, paprašė laišką padėti prie Švč. Mergelės kojų. Tėvas Olorijus, laikydamas pamaldas, visiems matant padėjo prie pat paveikslo, kad nenukristų arba kas nepaimtų. Po pamaldų neradęs, palaikė tatai stebuklu, ženklu, kad maldos išklausytos. Kad raštas buvo dieviškos rankos paimtas, patikėjo namie, kai tėvas Lancicijus papasakojo, kad jam galvojant, ar bus išklausytas prašymas, jo kambaryje ant stalo pasirodė tas raštas su prierašu: „Kas tik prašys, bus išklausyta“ ir t. t. (Lancicijaus gyvenimas. Kn. 1, sk. 13).
Iš kitos įėjimo pusės, tame pat pirmame aukšte, jėzuitas Adalbertas Tylkovskis laikąs rankoje to paties išleistą knygutę su tokia antrašte: „Ištikimoji Pranašė arba Išsipildžiusi Švč. Mergelės Marijos pranašystė (Lucae I-mo): „Beatam me dicent omnes generationes.“ Išdėstyta to paties jėzuito Adalberto Tylkovskio, išleista Olyvoje 1674 metais.
Paraštėje: Tėvas Adalbertas Tylkovskis, jėzuitas, daugelio knygų autorius, 1674 metais savo knygoje „Fidelis Prophetissa“ rašo apie stebuklais išgarsėjusią Švč. Mergelę Trakų paveiksle. Įžangai davė tokią antraštę: „Triskart šventajai Dievo Motinai Marijai maloningajai, prie jos paveikslo Trakuose išklausytojai“ ir t. t. Pabaigė įžangą šitaip: „Džiaugsmingai savaime veržėsi žodžiai, bet ir tavo garbės labai trokštąs Tavo Trakų bažnyčios klebonas, aukščiausiasis LDK sekretorius ir Vilniaus kanauninkas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis pageidavo, kad aš tatai parašyčiau. Dėl jo troškimo tegul manoji plunksna padidins Tavo garbę <...>.“
Lietuvos raitelis, arba Lietuvos genijus. Nuo jo į paveikslo pusę tęsėsi toks įrašas: „Tavo, karaliene, siunčiami kovosime su priešais“ (šv. Ildefonso žodžiai). Po kojomis – nukautų priešų galvos. Apačioje parašyta: „Tikrojo tikėjimo valdovai, kuris Tave, Dievo Gimdytoja, labiau aukština už garbę, už auksą ir brangenybes, už karūną, rūmų puikumą, kurie tave laiko neprarandamu savo valstybės ir valdžios papuošalu, tevaldo tie ramiai klaidatikius ir laukines tautas, kurios piktžodžiavimais įžeidinėja Tave, Dieve, ir Tave, Sūnau. Tegul tie bus parblokšti po tikinčiųjų valdovų kojomis, nugalėti. Kariuomenė, kuri yra iš Tavo globos kviečiama, tegul visada laiku ateina padėti“ (šv. Germ. Konstantinop. Malda apie Švč. Mergelės globą).
Vilniaus akademijos genijus (vytis) kojomis trypia eretikų knygas.
Pačiame skliaute: abi puses jungia kasmet ruošiama jėzuitų eisena. Įrašas: „Čia auga palmės, čia laurai, čia kalamos karūnos, garbės alyva apjuosia galvas.“
Viduryje, virš arkos, vietos ordinaro herbas su įrašu: „Pasirinko kelią į pačias aukštybes“ (Sen.).
Dešinėje pusėje gerbiamosios Vilniaus kapitulos herbas: kryžius tarp dviejų karūnų su įrašu: „Karūna garbingasis kryžius“ (Prop.). Kairėje pusėje gerbiamojo koadjutoriaus herbas – strėlė su įrašu: „Motinai sprendžiant iš tūkstanties strėlių išskyrė vieną“ (Ovid. Met.). Toliau erdvi aikštelė muzikai. Aplink ją gana nemaži milžinai ir angelai su keturiomis karūnomis[ Karūnos – Sen. Romos garbės apdovanojimai: 1) Charitatis – už gailestingumą; 2) Puritatis – už skaistybę; 3) Aeternitatis – amžinybės ; 4) Žvaigždėta – išminties.]. Iš jų vienas laiko auksinę karūną su įrašu „Charitatis“ (gailestingumo, už gailestingumą). Apačioj parašyta: „Su auksine karūna ant galvos“ (Est. S.). Antrasis laiko sidabrinę karūną su įrašu: „Puritatis“ (skaistybės). Žemiau įrašas: „Imsi sidabrą, darysi karūnas ir dėsi ant galvos“ (Zach. 6). Trečiasis laiko akmeninę su įrašu „Aeternitatis“ (amžinybės): „Uždėjai ant jos galvos brangakmenių karūną“ (Ps. 20). Ketvirtasis laiko žvaigždėtą. Įrašas „Sapieintiae“ (išminties): „Ant jos galvos dvylikos žvaigždžių vainikas.“
Antrajame vartų aukšte, kuris buvo tarytum koplytėlė, viduryje vainikuotas Trakų Švč. Mergelės paveikslas, triumfuojąs tarp karinių pabūklų, su įrašu: „Vainikuotoji amžinai triumfuoja nelygiose kautynėse iškovodama pergalę“ (Sap. 4).
Virš paveikslo – debesyse Kristus ištiesęs dešinę ranką laiko karūną, Joje įrašyta: „Klemensas XI“. Kairėje rankoje taip pat laiko karūną su įrašu „Vyskupas Konstantinas“.
Dešinėje pusėje popiežiaus paveikslas, kuriam praskrendantis angelas viena ranka rodo karūną Trakų Švč. Mergelės paveiksle, kita ranka – karūną Kristaus rankoje. Už karūnoje Kristaus rankoje rodančio angelo rankos, Kristaus rankoje kabančiame popieryje įrašyta: „Būsi garbės karūna Viešpats rankoje ir valstybės diadema Tavo Dievo rankoje“ (Izaijo 62).
Po popiežiaus paveikslu tarsi skrendantis Laikas (Tempus), iš apačios remiąs paveikslą. Jis vienoje rankoje laiko vainikuotą klepsidrą su įrašu: „Duosiu tau gyvenimo karūną“ (Apoc. 2). Nuo Laiko, arba Saturno burnos, į paveikslo pusę įrašas: „Senatvei – vertingumo karūna“ (Proverb. 16).
Kairėje garbingojo vainikuotojo paveikslas su panašiomis asmenybėmis ir įrašais.
Nuo vainikuotojo Švč. Marijos paveikslo į popiežiaus paveikslo pusę ir į gerbiamojo vyskupo – tokie žodžiai: „Mano džiaugsmas ir mano karūna taip laikykitės Viešpaties“ (ad Philip.).
Po paveikslu gerbiamasis Gniezno arkivyskupas Laurynas Gembickis, besimeldžiąs už turkų pavojuje esančią Lenkiją. Žodžiai iš „Antistite Mariano“, lapas 359: „Kai turkai su didžiule kariuomene artėjo pulti Lenkiją, Gniezno arkivyskupas Laurencijus Gembickis, tūlą naktį karštai į Švč. Mergelę už savo tėvynę besimelsdamas, pro miegamojo langą žiūrėdamas, pamatė Švč. Mergelę, stovinčią ant mėnulio delčios ragų. Ji jam tarusi: „Nenusimink, Laurynai, Lenkija mane ir mano vardą tikrai garbina, tai mano Sūnus palengvins nelaimes, kurių bijai, kad neįvyktų tavo laikais.“
Iš kitos pusės, paveikslo apačioje – jėzuitas Julijus Mancinelus taip pat laikąs šv. Mišias už Lenkiją. Jis matęs Švč. Mergelę, kaip liudija šis autoritetas: „1610 metais Krokuvoj Lenkijos ir Lietuvos globėjo vyskupo kankinio Šv. Stanislovo dieną, kai Julijus Mancinelus laikydamas Mišias tarė „už Lenkiją“, pasirodė Švč. Mergelė dukart aukštesnė už paprastą moters ūgį, labai didinga, ir tarė jam: „Aš esu Lenkijos karalienė“, padrąsino, kad pasitikėtų ja ir jos šauktųsi su didesne meile ir viltimi. Paskui: kad nesiliautų melstis už tą jai labai brangią karalystę. Pasirodžiusi jam atsilygindama už tai, kad už jos labą meldęsis (T. Simonas Mair jėzuitas. T. Mancinelio gyvenimas).
Trečiame arkos aukšte iš Apokalipsės 4: „Dievo sostas soste“ įrašyta: „Marija pasaulio Viešpaties sostas“ Šv. Juozapas Himn. gr. in Marianis (Ante thronum 24 cp.).
Prie sosto valdovai (vyresnieji) sudėję savo karūnas, po karūnomis parašas: „Prancūzijos karūna, Lenkijos karūna, Ispanijos karūna, Rytų, Vakarų“.
Pačioje vartų viršūnėje angelas, vienoje rankoje laikąs karalių karūną, kitoje kunigaikščių karūną (vad. mitrą). Iš karališkosios į kunigaikštiškąją plaukia alyvos šakos, laurai ir palmės. Įrašas: „Lietuvos laimė“. Nuo angelo tęsiasi kitas įrašas. Išpiešta auksinė karūna, virš jos mitros, vaizduojančios santūrumą, garbingumą, dorą ir grožį (Eccles. 45). Virš angelo, laikančio mitrą, tarp spindulių, tinkamo didumo raidė „J“, viena iš Švč. Marijos vardo, taip pat ir jėzuitų pavadinimo pirmoji raidė.
Pagaliau penktieji vartai su paskutiniąja Marijos vardo raide įrengti pagal sumanymą, nurodymus šviesiojo karūnuotojo, taip pat ir jo lėšomis. Šie taip pat trijų aukštų. Pirmajame menininko ranka sukūrė nuostabiai tikslią optinių linijų struktūrą. Antrajame virš šito aukšte du dideli angelai taip pat tarp optikos meno laikė kaip tikrą stebuklingojo paveikslo kopiją. Prie jo įrašas: „Amžinai triumfuok vainikuota.“ Iš šalių šiame aukšte buvo herbai su pritaikytais įrašais: dabartinio popiežiaus, valdančiojo karaliaus Augusto II, taip pat karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės[ Vysk. Bžostovskio statybinių vartų nei šventųjų pavadinimų, nei įrašų tekstų nėra. Turbūt dėl to, kad kun. Lengvenio ainis Bzostauskis nereklamavo Lenkijos, tai klebonui (autoriui) Šaniavskiui nepatiko.] herbai. Stovėjo šventųjų Lenkijos ir Lietuvos globėjų statulos.
Viršutiniame aukšte išpuoštas debesis. Joje Švč. Trejybė teikė karūną, virš kurios buvo paskutinioji Marijos vardo raidė „A“ su tokiu įrašu: „Alfa ir omega, pradžia ir pabaiga“ (Apocal. 1). Žemiau: „Atsiuntė jai karališką rūbą ir karūną?“ (Makab. I. 10).

5. Šalia bažnyčios šventoriuje iš visur suplaukusių žmonių patogumui buvo įrengta padangtė pamaldoms. Joje paskui buvo nuolat laikomos šv. Mišios, sakomi pamokslai, mokoma katekizmo, teikiamas Sutvirtinimo sakramentas ir visos oktavos metu klausoma išpažinčių.

6. Prie įėjimo į bažnyčią buvo taip daug puikių audeklinių papuošalų, paveikslų, ypač to meto popiežiaus, ir kitokių įrengimų, kad ji atrodė visai kita, nepaprastai didinga.

7. Pačioje iškilmingojo akto vigilijoje, šeštadienį, rugsėjo trečiosios dienos rytą, pabaigus tinkamai didingą bazilikos puošimo darbą ir atidarius bažnyčią, toks buvo žmonių antplūdis, kad vos tilpo į tą erdvų pastatą. Grojant triumfalinei muzikai ir šaudant iš patrankų buvo atidengtas stebuklingasis paveikslas pamaldiems žiūrovams pagarbinti. Prie šio altoriaus Vilniaus vyskupas- pavaduotojas laikė pirmąsias šv. Mišias. Antrąsias laikė Baltarusijos sufraganas, paskui kiti motinos Vilniaus Katedros kanauninkai.

Į pirmuosius šių iškilmių mišparus, be daugybės vyskupų, pralotų, kanauninkų, senatorių, kitokių magnatų ir žmonių minios, tvarkingi, maloniai timpanų garsams aidint, atžygiavo gausios procesijos. Pirmiausia iš Nemenčinės parapijos, esančios maždaug už penkiolikos germaniškų mylių nuo Trakų.

Trakų pateisėjis ir vaivada Dominikas Venckovičius paragino savo parapijiečius į šią procesiją, ir pats joje dalyvavo su gausia bajorija ir padėjo prie stebuklingojo altoriaus turtingą votą kaip didelės šiam paveikslui pagarbos ženklą. Taip pat atvyko eisenos iš Valkininkų ir Žaslių, esančių maždaug už šešių germaniškų mylių nuo Trakų. Jas pirmiausia pagerbė patrankų šūviais, paskui bažnyčios balkonuose išdėstytos muzikos aidais. Paskiau artimiausiuose prie bažnyčios vartuose ateinančius su turtinga kalba pasitiko buvęs Trakų viceklebonas, tuo metu Daugų klebonas Kazimieras Borisevičius, filosofijos ir laisvųjų mokslų magistras.

Po to stebuklingajame Marijos altoriuje Smolensko vyskupas Liudvikas Oginskis prie iškelto Švč. Sakramento giedojo iškilmingus mišparus. Po jų Volpos klebonas, Vilniaus kanauninkas gerb. Jonas Bychoviecas iškilmingai pasakė pamokslą. Po pamokslo aplink baziliką ėjo procesija su Švč. Sakramentu. Jos pabaigoje choras sugiedojo Lauretaniškąją litaniją. Mažiau nusimanantieji buvo pamokyti, kaip priimti Atgailos sakramentą. Tuo baigėsi į vėlų vakarą nusitęsusios pirmosios dienos pamaldos. Tačiau tai tebuvo tik pradžia privataus garbinimo ir maldų į stebuklingąją Švč. Motiną: didžiulė iš visur suplaukusių žmonių minia per visą naktį be paliavos giedojo rožinį, Nekalto prasidėjimo giesmes, tuo tarpu gausūs išpažinčių klausytojai uoliai darbavosi, priiminėdami atgailaujančių išpažintis.

Nebekartosiu toliau, kaip susigraudinę žmonės per visą oktavą ašarodami ir dūsaudami visokiais būdais atlaikomose šioje bažnyčioje pamaldose per visas kitas dienas ir naktis nenuilsdami meldėsi, vis naujoms ir naujoms minioms atvykstant pagarbinti Švč. M. Mariją stebuklingajame paveiksle.

 

Į viršų

Vainikavimo diena ir pats aktas

Vainikavimas iš anksto apgalvojus buvo įvykdytas tokia tvarka, su tokia didžia pagarba, kokios reikalavo tokios didelės iškilmės.

Ne tik nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo, bet dargi vos pradėjus švisti, prieš išauštant žmonės ėmė rinktis pagarbinti Viešpatį ir tą dieną vainikuosimos Marijos vardą.

1. Pradėjus rytą trečią valandą šv. Mišios bažnyčioje prie stebuklingojo Marijos altoriaus ir šventoriuje be pertraukos buvo laikomos iki pirmos valandos dienos.

2. Maždaug penktą valandą tylias šv. Mišias prie stebuklingojo Marijos altoriaus laikė šviesusis vainikuotojas, jo padėjėjas, taip pat ir kiti gerbiamieji vyskupai. Per tas šv. Mišias, kad atitrauktų minią nuo priėmimo prie bažnyčios ir būtų padarytas lengvesnis įėjimas ateisiančiai su karūna dvasiškijai ir ypatingiesiems asmenims, šventoriaus padangtėje suruošė pamokymą lenkiškai, paskui ten pat gerbiamas Smolensko kanauninkas, Utenos klebonas, šv. teologijos licenciatas Pūzinas (Puzyna) pasakė pamokslą lietuviškai.

Tuo pat metu daugiau kaip šimtas kunigų prakaitavo klausydami išpažinčių, teikdami atgailaujantiems išrišimą ir atgaivindami jų sielas dieviškuoju pastiprinimu.

3. Septintą valandą šviesusis vainikuotojas su savo asistentais išvyko už miesto į specialiai tam tikslui paruoštą vietą, kad būtų galima suderinti iš visur atvykstančias brolijas. Buvo numatyta iš ten nešti prie stebuklingojo paveikslo didįjį Romos prielankumo ženklą – karūnas.

4. Tuo pačiu metu bažnyčioje buvo ruošiamas sostas aukštajam ganytojui prie altoriaus, Evangelijos skaitymo pusėje. Taip pat buvo paruoštos kėdės asistuojantiems vyskupams, pralotams, kanauninkams, senatoriams ir kitiems dalyviams.

Prie stebuklingojo Marijos altoriaus buvo įtaisyti pakankamai ilgi ir platūs laiptai, uždengti raudona medžiaga šviesiajam karūnuotojui užlipti vainikuojant paveikslą.

Ceremonijų magistras tvarkė dvasininkus, ruošdamas procesiją pasitikti šviesųjį vainikuotoją. Gerb. ponas Marcijonas Šaniavskis, Trakų klebonas, Vilniaus pralotas scholastas, Lenkijos sekretorius, su kunigų ir vienuolių palyda reikiamu laiku nuvyko prie Vilniau universiteto įrengtų triumfo vartų deramai sutikti atvykstantį su dovanomis vainikuotoją ir savąjį ganytoją.

5. Šviesusis vainikuotojas atvyko lydimas garbingųjų Žemaitijos, Smolensko vyskupų ir Missonopolio vyskupo – Vilniaus koadjutoriaus, taip pat ir Hierapolio vyskupo, Baltarusijos sufragano, Baltarusijos abato, taip pat Vilniaus, Žemaičių, Smolensko pralotų bei kanauninkų ir savo diecezijos vyresniųjų, dekanų ir klebonų. Už jų žengė vietinių rūmų – Trakų palatinato –kilmingieji, paskui juos – labai gausios minios palyda: daugiau nei trisdešimt karietų, neskaitant gerai susitvarkiusių raitelių ir pėstininkų.

Vainikuotojas, kad žmonės geriau galėtų jį matyti, važiavo savo karietos priekyje, atvirame triumfaliniame vežime. Gerbiamieji Vilniaus pralotas priekyje nešė Romos dovaną – karūnas.

6. Priėjus prie pirmųjų, domininkonų vienuolijos pastatytų, triumfo vartų priešais pasitiko Vitebsko kaštelionas, šviesusis Marcijonas Oginskis, tuo metu vyriausiasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tribunolo maršalas, Vilniaus palatinas (vaivada) Jonas Kazimieras Sapiega, Vilniaus kaštelionas Liudvikas Pociejus, Trakų palatinas (vaivada), vyriausiasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadas Kazimieras Oginskis, kiti senatoriai ir jų žmonos.

Šviesusis vainikuotojas nusižeminimo, žmoniškumo, mandagumo dėlei išlipo su savo asistentais iš karietos ir likusį apie vienos italų mylios kelią ėjo pėsčias. Priėjus prie antrųjų, pranciškonų statytų, vartų sutiko patrankų šūviai ir malonūs muzikos garsai.

Prie trečiųjų – Vilniaus miesto – vartų pasveikino tokie pat garsai ir Vilniaus konsulas Juozapas Osipovičius su gausia kalba.

Atėjęs prie universiteto statytų vartų, užėjęs į netoli jų pastatytas palapines, apsivilko apeiginius vyskupo rūbus. Toliau eisena ėjo procesijos tvarka, dvasininkų ir įvairių vienuolijų vienuolių lydima. Juos vainiku apsupo daugybė jėzuitų vienuolių. Vyskupo alumnato regentas teologijos daktaras Vilniaus universiteto profesorius jėzuitas gerb. tėvas Jonas Horodeckis pagerbė oratoriškai pasveikindamas. Į tai atsakė filosofijos daktaras gerb. Aleksandras Žebrauskis. Po jo kalbėjo Baltarusijos archidiakonas, dabar Vilniaus kanauninkas.

7. Tada sugriaudėjus kariškoms patrankoms, trimitams aidant, choruose grojant muzikai, procesija priartėjo prie bažnyčios. Priekyje ėjo gražiai susitvarkiusios įvairių brolijų draugijos, vienuolynų vienuoliai, labai daug į šias iškilmes suvažiavusių visos diecezijos dvasiškių, paskui juos ėjo Vilniaus kanauninkai ir pralotai, infuluotieji vyresnieji klebonai ir abatai, pagaliau šviesieji vyskupai: Žemaičių, Smolensko, Vilniaus koadjutorius ir sufraganas, taip pat Baltarusijos sufraganas.

Prieš patį garbingąjį vainikuotoją du pralotai nešė ant labai puikių (brangių) pagalvėlių padėtas karūnas. Visi kunigai ir minia giedojo „Benedictus“. Šen ir ten degant gryno vaško žibintams, Senatas ir žmonės iš pamaldaus džiaugsmo ir susigraudinimo negalėjo sulaikyti ašarų.

8. Priėjo prie paskutiniųjų paties vainikuotojo labai brangiai ir nemažiau meniškai įrengtų vartų. Kaip vietos tėvas Trakų klebonas, Vilniaus pralotas scholastikas, Lenkijos sekretorius Marcijonas Šavianskis pasitikęs priėmė šviesųjį vainikuotoją ir Romos dovanas, pasakydamas gausų žodį. Vainikuotojo vardu į tai lygiai iškalbingai atsakė Vilniaus generalinis oficiolas ir kanauninkas gerb. ponas Dominikas Jurgis Ancuta. Tada vėl subildėjo būgnai, sugriaudėjo pabūklai, užgrojo muzika. Pagiedojo giesmę „Magnificat su antipona: Beatam me dicent“ (Vadins mane palaiminta...). Įeidamas į bažnyčią gerbiamasis prepozitas (klebonas) šviesiajam vyskupui padavė švęsto vandens, šis, pašlakstęs aplinkui stovinčius žmones, iškilmingai, su visa savo palyda įžengė į bažnyčią.

9. Bažnyčioje šviesusis, garbingasis vainikuotojas priklaupė klaupoje prie paruoštų vainikavimui laiptų pirmosios pakopos. Trumpai pasimeldęs paėmė mitrą, pastoralą ir nuėjo į savo sostą. Aplink jį susėdo gerbiamieji vyskupai, pralotai, kanauninkai, abatai, infuluotieji klebonai. Karūnas su pagalvėlėmis tebelaikė tie patys pralotai.

10. Gerbiamasis Baltarusijos archidiakonas, vainikavimo komisijos sekretorius, stovėdamas netoli garbingojo vainikuotojo ant paaukštinimo, pagarbiai (jam) nusilenkęs, garsiai kalbėdamas, kreipėsi į jį: „Šviesusis, kilnusis ir garbingasis viešpatie: jo šventenybei pavedus, diecezijoje buvo paskelbtas Švč. Mergelės Marijos vainikavimas šiame stebuklingame Trakų bažnyčios paveiksle. Kadangi šiandien laimingai suėjo tas laikas, ir matome atgabentas karūnas, kuriomis šventasis mūsų viešpats popiežius Klemensas XI maloniai sutiko, kad garbingoji Vatikano kapitula vainikuotų šį Mergelės, Dievo Gimdytojos, paveikslą. Todėl visi čia susirinkusieji maldauja, kad malonėtumėte savo rankomis įvykdyti šią šventojo Apaštališkojo Sosto malonę. Taip pat kad malonėtumėte tikinčiuosius sutvirtinti sakramentais, paskelbti jiems atlaidus.“

Sutikdamas su šiuo prašymu, garbingasis vainikuotojas padavė perskaityti ir paskelbti šventojo dabartinio mūsų viešpaties šioms iškilmėms skirtą brevę (raštą), suteikiančią visuotinius atlaidus, ir šią karūną atsiuntusios gerbiamosios Vatikano kapitulos laišką. Sekretorius pagarbiai paėmęs iš jo rankų tuos raštus perskaitė ir garsiai paskelbė.

11. Pabaigus skaityti, gerb. vainikuotojas, kiek pagarbinęs Dievo Gimdytoją šiame tiek metų stebuklais garsėjančiame paveiksle, pasakė trumpą, bet svaraus turinio kalbą. Baigdamas parodė, peržegnojo ir vietos klebonui (prepozitui) įteikė karūnas, įpareigodamas visada jas išlaikyti (saugoti) šiame stebuklingajame paveiksle. Gerbiamasis prepozitas tada glaustai atsakydamas padėkojo šventajam Tėvui, garbingajai Vatikano kapitulai ir pačiam šviesiajam vainikuotojui, įsipareigojęs visada tas karūnas šventajame paveiksle išlaikyti, nužemintai paprašė, kad tas karūnas pats garbingasis vainikuotojas prie paveikslo pritvirtintų (uždėtų). Choras darniai užgiedojo: „Sveika, Dievo Tėvo Duktė, sveika, Dievo Sūnaus Motina, sveika, Šventosios Dvasios Sužadėtine. Priimk karūną, kurią Tau Viešpats paruošė nešioti per amžius.“ Tą giedant, garbingasis vainikuotojas, savo asistentų gerbiamųjų vyskupų ir pralotų padedamas, laiptais užlipo prie stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos su Mažučiu Jėzumi paveikslo vainikuoti. Paskui jį užlipo karūnos nešėjai pralotai su karūnomis.

12. Pralotui-nešėjui padavus pirmąją karūną, gerb. vainikuotojas pagarbiai uždėjo ant Švč. Motinos galvos, antrajam padavus antrąją, pritvirtino virš Mažučio Jėzaus galvutės. Uždegus smilkalus (benedicto incenso), vainikuotojas tą paveikslą pasmilkė, pritariant daugeliui muzikos chorų, artimosiose miesto kalvose griaudžiant pabūklų ir būgnų aidui.

13. Nulipdamas ant paskutiniosios pakopos, garbingasis vainikuotojas užgiedojo Ambroziejaus himną „Te Deum laudamus“. Toliau tęsė kunigai, tikintieji su muzika. Šią giesmę pagiedojus, pasakė eilutes: „Apvainikavai ją, Viešpatie <...>. Aukso vainikas ant jos galvos <...>“ ir sukalbėjo atitinkamą maldą. Paskui sekretoriui pradedant suklaupę nuolankiai kalbėjo: „Tėve mūsų“ , „Sveika Marija“ už garbingąją Vatikano kapitulą, kitą už vėlę žymiojo fundatoriaus Aleksandro (Sforcos). Tada garbingasis vainikuotojas savo soste suteikė iškilmingą palaiminimą.

14. Sekretorius iš paaukštinimo paskelbė žmonėms dabartinio mūsų viešpaties Klemenso XI suteiktus visuotinius atlaidus, gausimus visos oktavos metu, paaiškindamas kiekvienam reikalingas sielai papuošti sąlygas. Taip pat pranešė kiekvienos dienos pamaldų tvarką. Jam tai dėstant, nuo altoriaus nunešė laiptus ir stalą, altorių paruošė šv. Mišioms laikyti. Asistentams pasitvarkius, iškilmingąsias šv. Mišias laikyti ruošėsi Smolensko vyskupas Liudvikas Oginskis.

15. Iškilmingą votivą į Švč. Mergelę Mariją giedojo paminėtas Smolensko vyskupas, asistuojant daugeliui dvasininkų. Tų šv. Mišių vidury Vilniaus dekanas pralotas Boguslavas Korvinas Gosievskis rūpestingai ir iškalbingai pasakė pamokslą, pritaikytą žmonėms paraginti ir Švč. Motinai pagarbinti. Pagaliau, atlaikius paskutines skaitytines šv.Mišias (iš šventų knygų paskaičius) prie Švč. Motinos Marijos stebuklingojo altoriaus, tos dienos rytinės pamaldos pasibaigė. Jų metu daug kunigų nepaliaujamai darbavosi taip uoliai klausydami išpažinčių, kad vos spėdavo dalinti Švenčiausiąjį.

16. Po pamaldų garbingasis vainikuotojas šviesiesiems vyskupams, senatoriams, pralotams ir kitiems kilmingiesiems svečiams iškėlė tokio įvykio vertą puotą. Jos metu grojo graži muzika, buvo keliamos skanių gėrimų taurės mūsų viešpaties aukštai gerbiamojo Lenkijos karalystės globėjo kardinolo Albani garbei, garbingosios Romos kapitulos ir kitų kilmingųjų Romos piliečių garbei, pritariant pabūklų salvėms ir rinktinei muzikai.

17. Apie trečią valandą po pietų garbingasis vainikuotojas su visais savo svečiais atėjo į bažnyčią. Čia laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras Vilniaus universiteto profesorius jėzuitas gerb. tėvas Mikalojus Čašarskis pasakė Švč. Motinos garbei kalbą ir išdalino klausytojams spaudinį.

Paskui iš Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atvykusias tris archibrolijas pasveikino gerb. Vilniaus diecezijos kancleris, Krošyno klebonas Antanas Tiškevičius. Vėliau šviesusis Smolensko vyskupas giedojo iškilmingus mišparus. Tiems pasibaigus, šventoriuje, daug kartų minėtoje padangėje, Vilniaus vyskupo koadjutorius (pavaduotojas) daugeliui suteikė Sutvirtinimo sakramentą, prieš tai pamokius katekizmo ir kaip elgtis priimant šį Sakramentą. Priėmusių skaičius, bendrai apskaičiavus, bus pateiktas žemiau.

Tuo pat metu atėjo procesijos iš Sokolkos, Kondzino, Daugų ir Stakliškių parapijų. Gerb. Semeliškių klebonas laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras Šv. Tėvo auklėtinis (stipendininkas?) kun. Ryzgevičius pirmas pasakė pamokslą. Paskui sakė pamokslą gerb. tėvas jėzuitas Antanas Čarnievskis, neseniai Varšuvoje profesoriavęs, tuo metu Seimo paskirtas pamokslininku Gardine. Po to aplink bažnyčią ėjo iškilminga procesija, chorui įvairiais balsais giedant (cantu figurali) Lauretaniškąją litaniją, ir visiems tikintiesiems sutartinai giedant himną „Marija Mater gratiae“, šaukėsi Marijos globos. Taip pat gerbiamasis celebratorius maldininkams suteikė palaiminimą su Švč. Sakramentu.

Tuo baigėsi visos dienos viešosios pamaldos. Privačiai brolijos ir šiaip žmonės ašarodami ir dūsaudami meldėsi per visą naktį, beveik ištisai kunigams klausant išpažinčių, aiškinant katekizmą mažiau išsilavinusiems, dievobaimingiems tikintiesiems maldas kalbant kartu su viešomis pamaldomis, kai jau vakar sakyta.

 

Į viršų

Dienos po vainikavimo akto

Po vainikavimo vis buvo laikomos pamaldos, panašios į vakarykščias, su procesijomis einant apie bažnyčią, kasdien rytą ir vakare sakant pamokslus: lenkiškai po du, kartais tris keturis /?/ ir po vieną, kartais po du lietuviškai, su Šv. Votiva į Švč. Mergelę Mariją, rūpinantis atvykusioms brolijoms, kaip kam patogiau, visada giedant iškilmingai, su muzika, kuriam nors kunigui atlaikant prie iškelto Švč. Sakramento, su mišparais ir litanijomis, nuolatiniais katekizmo mokymais ir egzortais (paraginimais?), besitęsiančiais dieną ir naktį, kada kiekvienam atskirai, kada viešai garbinant Mariją.

Gerbiamieji vyskupai nenuvargdami teikė Sutvirtinimo sakramentą, išpažinčių klausytojai klausė išpažinčių, keletas kunigų dalino Šv. Komuniją. Šv. Mišios tiek bažnyčioje, tiek šventoriaus padangtėje nuolat buvo laikomos nuo pat ankstyvo ryto beveik ligi pat pirmos valandos, dėkingai griaudžiant pabūklams, aidint gražiai muzikai, dažnai giesmėms pritariant, kėlė tikinčiųjų pamaldumą ir džiaugsmą. Garbingasis vainikuotojas visų avių labui kasdien dalyvavo viešose pamaldose ir kasdien nemažomis lėšomis tiekė vaišes be paliovos per visą oktavą atvykstantiems vis naujiems garbingesniems asmenims, išpažinčių klausytojams ir kitiems darbštiesiems veikėjams; gausias išmaldas dalijo iš visur suplūdusiems vargšams ir nenuvargstantiems Dievo namų ir Švč. Mergelės Marijos puošėjams.

Taigi gali čia paskaityti aprašytas bendrai visos oktavos iškilmes ir pamaldas. Toliau žiūrėk atskirai kasdien šią vietą aplankiusių brolijų ir pamokslininkų eilę.

Rugsėjo penktoji, antra šventės diena. Rytą lietuviškai pasakė pamokslą Žaslių klebonas laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras gerb. ponas Mykolas Pečiukevičius. Per sumą – Petras Procevičius, šv. teologijos daktaras, Vilniaus Laterano kanauninkų regulos klebonas ir komisaras. Į mišparus atvyko Vilniaus Jono parapijos Dievo Kūno ir Gailestingumo archibrolija su procesija. Taip pat ir Vilniaus miesto brolija iš Šv. Kazimiero bažnyčios, ir Dievo apvaizdo brolija iš Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios. Jas priėmė Smolensko kanauninkas Utenos klebonas šv. teologijos licenciatas labai gerb. p. Juozapas Puzinas. Atvyko ir vokiečių draugija iš Vilniaus jėzuitų Šv. Ignoto bažnyčios, ir Šv. Mergelės Marijos Paguodos brolija iš Vilniaus Augustinijonų- eremitų bažnyčios, taip pat procesijos iš Kaidanovo, Loboisko, Ivienieco. Šias priėmė Trakų vikaras laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras Steponas Kudrickis. Per tuos mišparus sakė pamokslą laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras gerb. tėvas jėzuitas Jurgis Barščius, nuolatinis Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios pamokslininkas ir pasaulietinės kongregacijos pirmininkas.

Rugsėjo šeštoji, trečia šventės diena. Rytą vokiškai sakė pamokslą savo vokiečių kongregacijai Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios pamokslininkas laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras gerb. tėvas jėzuitas Jonas Štylmacheris, Šv. Sumos metu laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras Senųjų Medelių (Miadziel) altarista Aleksandras Kalusovskis. Į mišparus atkeliavo Šv. Onos archibrolija ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo brolija iš Vilniaus pranciškonų bažnyčios, Šv. Mykolo brolija iš to pat šventojo (Mykolo) Vilniaus bažnyčios.

Atėjo procesijos iš Michališkių, Svironių, Lentupio, Simno, jas priėmė Pabaisko dekanas ir klebonas laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras garbingas ir gerbiamas ponas Motiejus Eigirdas. Tų mišparų metu pasakė pamokslą pranciškonas teologijos lektorius Vilniaus vienuolyno (pranciškonų) profesorius generalinis pamokslininkas gerb. tėvas Paschalis Pavlovskis.

Rugsėjo septintoji, ketvirta šventės diena. Rytą lietuviškai pamokslą pasakė Kietaviškių klebonas laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras gerb. ponas Jurgis Kasperavičius. Per sumą Michališkių klebonas, Demetri miesto M. M. atgailautojas, regulos kanauninkas, Lietuvos provincijos vizitatorius gerb. ponas Aleksandras Deborovskis. Švč. Mergelės Marijos šventės mišparų metu pasireiškė vienuoliai domininkonai, išliedami savo meilę ir garbę Marijai: atvedė dvylika Šv. Rožančiaus procesijų iš kaimyninių vietų, būtent: iš Vilniaus abiejų (domininkonų) vienuolynų, iš Papačių, iš Kauno, iš Aukštadvario, iš Virbalio, iš Kazokiškių, Šumsko, Astravos (Ostrovieco), Merkinės, Ašmenos, Rakovo.

Tas labai gausias eisenas priėmė Ašmenos dekanas Varnėnų ir Voronos klebonas laisvųjų mokslų ir filosofojos magistras gerb. ponas Jurgis Kurdzbachas. Tarp šių labiau verta pažymėti tų pat tėvų domininkonų Rakovo broliją. Ši, nors iš tolimesnės už kitas vietos (daugiau kaip už trisdešimties mylių), bet tvarka ir dosnumu žymesnė už kitas: visiems tikrai patiko jų didelėje plokštėje Marijai padėtas votas.

Semeliškių, Kietaviškių ir Kauno parapijinės procesijos stebino ir maldininkų skaičiumi ir tuo, kad padidino (pagyvino) Marijos garbę veikėjų gausumu bei darbštumu, taip pat ir privačiomis kiekvienos brolijos nuoširdžiomis maldomis su atodūsiais ir ašaromis. Stebino Lietuva, parodydama daugiau pamaldumo būdų, kaip kad buvo pačią vainikavimo iškilmių dieną.

Per tuos mišparus pamokslą pasakė Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios faktinis pamokslininkas ir dėstytojas emeritas šv. teologijos lektorius domininkonas gerb. tėvas Gaudencijus Sielickis.

Rugsėjo aštuntoji, penkta šventės diena, Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventės diena. Rytą lietuviškai pasakė pamokslą Valkininkų klebonas gerb. ponas Jokūbas Misevičius. Per šv. Sumą (ją laikė Baltarusijos sufraganas Hieropolio vyskupas) pamokslą pasakė Punios klebonas kanauninkas didž. gerb. p. Jokūbas Ščiuka.

Į mišparus atvyko gerbiamųjų tėvų pranciškonų brolijos iš Vilniaus, Alšėnų, Kauno. Jas priėmė laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras Smurgainių klebonas Motiejus Varanauskas. Mišparų metu sakė pamokslą Vilniaus kanauninkas gerb. p. Andrius Volodkovičius.

Rugsėjo devintoji, šešta šventės diena. Rytą lietuviškai pamokslą pasakė Semeliškių klebonas, Šv. Tėvo auklėtinis (stipendininkas?), laisvųjų moklsų ir filosofijos magistras Grigorijus Ryzgevičius. Šv. Sumos metu Vilniaus pranciškonių bažnyčios nuolatinis pamokslininkas Šv. Pranciškaus vienuolyno bakalauras tėvas Antanas Kociševskis.

Į mišparus atvyko Šv. Škaplieriaus brolijos iš Vilniaus sen. regulas karmelitų Šv. Jurgio bažnyčios, iš Visų Šventųjų bažnyčios, taip pat iš Lydos Karmelitų sen. regulos ir iš Lydos parapijos. Jas sutiko Smolensko kanauninkas Vilniaus vietininko namų pralotas gerb. p. Jokūbas Kosickis. Tų pat mišparų metu sakė pamokslą Vilniaus bas. karmelitų bažnyčios pamokslininkas gerb. tėvas Bonifacijus a S. Matheo.

Rugsėjo dešimtoji. Šeštadienio rytą lietuviškai pamokslą pasakė jėzuitas gerb. tėvas Jonas Zubrys (Zubrewicz), Vilniaus Šv. Jono bažnyčios nuolatinis lietuvių pamokslininkas. Šv. Sumos metu sakė pamokslą Vilniaus sen. regulos karmelitų vienuolyno prie Visų Šventųjų bažnyčios vyresnysis šv. teologijos daktaras Serapijonas Stegovskis.

Į mišparus, antrą valandą dienos, atėjo išvaizda, tvarka ir skaičiumi pralenkusios visas kitas procesijos iš Vandžiogalos, Kėdainių, ir Skarulių. Puikiai sutvarkytą Marijos maldininkų eiseną lydėjo daugiau nei du šimtai bajorų su nuogais kardais.

Kokią senovės lenkai parodydavo pagarbą skaitant Evangeliją, tokią čia atnaujino pamaldūs Marijos garbintojai. Žiūrovai, nustebę ir paguosti, matė tų brolijų pamaldumą, kad jie nuogais kardais prisiekią ištikimybę pasiruošią visada ginti Marijos garbę, kad ir kraują tektų pralieti. Tuo metu pasirodė gausi ir vainikuotajai Marijai labai dosni Prienų draugija.

Pagaliau atvyko Vilniaus akademinis universitetas su visu savo Senatu ir beveik visi Vilniaus jėzuitai, kaip paprastai tvarkingai ir gražiai pasipuošę. Mažesnių klasių auklėtiniai su savo vėliavų ženklais. Vyresniųjų fakultetų klausytojai, akademijos profesoriai, mokslų magistrai ir daktarai, kiekvienas su savo mokslų apsiaustais (uniforminiais) pasipuošę. Už jų, priekyje bideliui nešant skeptrą (valdžios lazdą), savo raudona epomide pasipuošęs, jėzuitų scholastikų palydos lydimas, akademijos ir universiteto rektorius didingai žengė atiduoti mokslų pagarbą ką tik vainikuotajai Marijai. Įžengiant į paskutinę triumfo arką, viso universiteto vardu kalbą pasakė gerb. tėvas Stanislovas Sokulskis, laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras, to pat universiteto pozityviosios, prieštaraujančios ir trečiojo skaitymo teologijos lektorius. Jam atsakydamas visą universitetą ir aukščiau minėtas brolijas priėmė žinomas ir gerbiamas Baltarusijos archidiakonas Smolensko kanauninkas šv. teologijos ir abiejų teisių (bažnytinės ir civilinės teisės) daktaras garbingas ir gerbiamas ponas Aleksandras Žebrovskis (Žebrienis). Paskui kaip paprastai pamaldžiai giedojo iškilmingus mišparus. Jų metu pamokslą pasakė Šv. Tėvo auklėtinis (stipendininkas) šv. teologijos licenciatas šviesiojo vietos lociordienaro namų pralotas gerb. p. Antanas Žolkovskis.

Rugsėjo vienuoliktosios rytą lietuviškai pamokslą pasakė jėzuitas gerbiamas tėvas Jonas Pašakovskis, laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras ir jos (filosofijos) profesorius Vilniaus universitete.

Votivos metu, kurią giedojo gerb. tėvas jėzuitas, pagal savo tvarką pasireiškė jėzuitų vienuolija ir akademinis jaunimas, paminėdamas oktavą. Pagaliau šv. Sumą laikė jėzuitų teologas gerb. tėvas Antanas Vainilavičius.

Po pusryčių, apie trečią valandą po pietų, iškilmingai buvo ginamos tezės iš visos filosofijos (kurias neseniai išleido nedidelėje knygutėje – toje knygutėje yra ir trumpas pranešimas apie stebuklingojo Trakų paveikslo kilmę, malones ir garbinimą). Knygutę paskyrė Švč. Mergelei Marijai ir šviesiajam vainikuotojui gerb. Simonas Butrimavičius, laisvųjų mokslų ir filosofijos magistras, mūsų viešpaties popiežiaus stipendininkas, filosofijos klausytojas, tikras filosofas.

Pirmininkavo gerb. tėvas jėzuitas Adomas Minkevičius, laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras, neseniai dėstęs teologiją Vilniaus universitete, tuo metu šviesiojo vainikuotojo namų teologas. Oponentai buvo gerb. Baltarusijos archidiakonas, Smolensko kanauninkas, abiejų teisių daktaras, apaštališkasis protonotaras ir Vilniaus konsistorijos viešasis aktų notaras Aleksandras Žebrovskis kartu su mūsų viešpaties popiežiaus stipendininku, laisvųjų mokslų ir filosofijos magistru, teologijos licenciatu, šviesiojo mūsų lociordinaro namų prolotu Antanu Žolkovskiu ir popiežiaus stipendininku, laisvųjų mokslų ir filosofijos magistru, šv. teologijos ir kanonų klausytojų Vilniaus universitete Steponu Nagrodzkiu.

Po to Hierapolio vyskupas giedojo mišparus; pabaigoje, po pamokslo, kurį pasakė laisvųjų mokslų ir filosofijos daktaras, nuolatinis šv. Jonos parapijinės bažnyčios pamokslininkas jėzuitas tėvas Chrizostomas Siehen, šviesusis vainikuotojas iškilmingojoje procesijoje pats nešė Švč. Sakramentą. Paskui Lauretaniškąją litaniją ir Ambrozijaus himną „Te Deum laudamus“ sugiedojo visi maldininkai pamaldžiai ir džiaugsmingai, pritariant pabūklų trenksmams.

Po viso šito akademinis universitetas, taip pat kaip atėjęs, iškeliavo atgal į Vilnių. Taip nuolatos griaudžiant pabūklams ir aidint puikiai muzikai iškilningai buvo užbaigtos visą savaitę trukusios iškilmių pamaldos (šventės).

Rytojaus dieną, rugsėjo dvyliktąją, buvo laikomos iškilmingos egzekvijos už kilniuosius karūnų ir Trakų bažnyčios fundatorius, už Švč. Motinos garbintojus, ypač Trakų paveiksle. Tų gedulingų pamaldų metu pamokslą pasakė popiežiaus alumnas, karaliaus vyskupo ir kapitulos Vilniaus Šv. Stanislovo katedros bažnyčioje pamokslininkas gerb. ponas Petras Ruževskis.

Sunku suskaičiuoti, kiek žmonių per tą visą savaitę gavo dvasinę paramą, nes nuolatos keitėsi dvasininkai, atsinešę su savimi komunikatus, Ostijas. Užteks pažymėjus, kad, be nesuskaičiuojamų aukotojų ir Komuniją priėmusių, keletas aukštos kilmės asmenų ir apie šešiasdešimt bajorų metė kas Liuterio, kas Kalvino erezijas, kas schizmą (pravoslaviją).

Daugiau kaip dešimčiai tūkstančių žmonių šviesieji vyskupai suteikė Sutvirtinimo sakramentą, neapsišvietusiems buvo išaiškinti tikėjimo pagrindai, pamokyti Sakramentų priėmimo apeigų, kaip atlikti išpažintį daug metų nebuvus. Pagaliau per bendrus pamokslus daugelis, gal ir visi pamaldininkai - atgailautojai gavo didelę sielų paguodą ir buvo sugrąžinti į tikrą, katalikišką gyvenimo normą.

 

Į viršų

Ekscelencijos šviesiojo vainikuotojo kalba, pasakyta perduodant karūnas šviesiajam ir gerbiamajam Marcijonui Šaniavskiui, vyr. Lenkijos sekretoriui, Vilniaus pralotui scholastikui, Trakų klebonui

Kokia laimė kadaise teko dangaus archangelui, pasiųstam pas pažadėtąją Mergelę, pranešti įsikūnijusio Žodžio paslaptį, tokia man šiandien, palyginus su archangelu Gabrieliu kaip šešėliui su saule, teko proga. Šios mano diecezijos, susirinkusios pagarbinti Mariją, visos kartos teisingai mane laikys laimingą geros žinios pranešėją (graik. angelu), kuris būtent su gaivinančiu Eucharistijos sakramentu mumyse pradeda naują gyvenimą – skelbiu Dievo Žodžio malonės įsikūnijimą tikinčiųjų širdyse su gautais iš Bažnyčios aukščiausiosios Galvos, mūsų maloningojo Ganytojo, gerumą visuotiniais šiai šventei suteiktais mūsų nuodėmių atlaidais.

Dieviškasis pasiuntinys angelas Gabrielius pagal Šventųjų Tėvų pasakymus, prasidedant Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, garbingajam miegui, iš dangaus jai atnešė žaliuojančią palmę – amžinosios garbės ir nepraeinančio triumfo ženklą. Ir aš, ištikimas pasiuntinys, neseniai šventai paminėjus Dievo Gimdytojos Paėmimo į Dangų, atnešu šiai Dieviškajai Motinai, budinčiai šiame stebuklingame paveiksle dėl mūsų žemiškojo labo, iš Vatikano padangės, tos padangės šventosios kilmingųjų kolegijos atsiųstą Triumfo dovaną – auksinę karūną, reiškiančią nuolatinį Švč. Mergelei prideramą garbingumą.

 

Pirmoji iš eilės (jai priklauso) pilietinė karūna (corona civica) už šios valstybės piliečių, savo garbintojų išgelbėjimą nuo galutinio pražuvimo.

Antroji – apgulimo (obsidionis) už tiek jos malonių patyrusios lietuvių tautos išgelbėjimą iš labai sunkaus iš visų pusių puolančių priešų antplūdžio.

Trečioji – sienų apgynimo (muralis) – už tą, kad ji savo tvirtuoju, nenugalimu globos mūru niekada neatsisakė ginti nuo bet kokių priešų puolimo.

Pagaliau karališkoji karūna Regium diadema pergalingai valdančios Marijai galvai Romos Bažnyčios uždedama, kad tokiu būdu Dieviškajai Motinai būtų atiduota garbė už tą, kad ji nuo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro Vytauto Didžiojo laikų spindi šioje vietoje ir visoje Lietuvoje, kad išsklaidė tautą temdžiusią tamsą, tartum žaibo paliestus išsklaidė neištikimybės maro baisumus, nuodingus jos garbei ir žalingus tiek galvų, kiek jų dejuoja ant garbingai partrenktos nekatalikų hidros pečių, garbės Karalienei visada triumfuojant šioje jos valstybėje.

Tai šitą, niekada deramai nepagerbsimą Romos dovaną, į tavo rankas, vertingasis šios vietos klebone, visame pasaulyje gerbiamos ir garsios Romos kapitulos vardu perduodu ištikimai laikyti, saugiai globoti, sužadinti kuo didžiausią pamaldumą šiame labai sename paveiksle išgarsėjusiai dieviškajai Marijai. Laiminu, kad padidėtų mano avių pamaldumas Marijai, pridedamas šį šventai nekaltojo Lietuvos kunigaikščio šv. Kazimiero paraginimą: „Haec amanda et laudanda cunctis specialiter Quia vanus et insanus est qui illam reticet (Garbę duokim, ją mylėkim ypatingai mes visi: neteisinga, neprotinga būtų jos negarbinti).

Vainikavus Trakų Švč. Mariją, šiame jos stebuklingajame paveiksle šioje vietoje, kilo toks uolus jos garbinimas, kad iš visokių tolimų Lietuvos ir Lenkijos vietų nuolatos plaukė maldininkų minios; liaudies ir žymieji asmenys būriais glaudėsi ieškodami Dievo Gimdytojos globos, ir daug dažniau negu anksčiau pasirodo gausios įvairios brolijos su savo apeigomis. Ypač tas pasireiškia Marijos švenčių metu. Kiekvieną kartą paprastai ištysi tūkstančiai Šv. Komuniją.

Šiemet Vainikavimo metinių iškilmės Švč. Mergelės Marijos gimimo žemėje šventės dieną iškilmingai atšvęstos, Šv. Tėvui suteikus visuotinius atlaidus. Buvo atkeliavę iš įvairių vietų dvylika brolijų. Didelę dvasinę naudą davė dalyvavimas vyskupo (loci ordinarijaus), sufraganų keleto Lietuvos senatorių. Tas sutraukė nemažą bajorų suėjimą. Tai daugeliui dvasininkų besidarbuojant vos užteko vienos dienos patenkinti daugybę atgailaujančių.

Ad M. D. T. O. M. Gloriam:
Stebuklingosios Dievo Motinos, Maloningosios ir Gailestingosios, Garbei

Iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė

Rytų Lietuvos mėnraštis „Trakų žemė“, Nr. 3–4(20–21), 1993 m. kovas–balandis

Į viršų

aukstyn
Jono Pauliaus II piligrimų kelias